Emocijos. Kaip man jos padeda ar trukdo?

Lietuvių liaudies patarlė byloja – „Kiekvienas yra savo likimo kalvis“. Ar kada susimąstome, ką ji iš tiesų reiškia? Ką reikia kalti? Ar atsiduoti likimui ir pasiduoti gyvenimo tėkmei?

Kiekvienas yra unikalus. Kiekvienas turi savo pomėgių, trykšta sava energija, polėkiais. Net vienoje šeimoje auginami vaikai renkasi skirtingus pomėgius, valgius, profesijas, draugus.

Visi mes mąstome skirtingai. Tai priklauso nuo mūsų pasirinkimo. Mes pasirenkame mintimis. Juk ryte patys renkamės kokius drabužius per dieną dėvėti, ką valgyti pusryčiams, kokius batus apsiauti išeinant iš namų. Mes patys renkamės eiti į darbą ar likti namuose.

Mintimis mes patys pritraukiame džiaugsmingas situacijas, pelningą veiklą, draugus, naujus sutiktus asmenis, situacijas. Mes patys renkamės, kaip vertinti tai, kas mums per dieną nutinka. Didelę įtaką minčių pasirinkimui ir aplinkos vertinimui turi mūsų įgyta patirtis: tai, ką mes esame patyrę, pirmiausia,  šeimoje. Pirminis pagrindas padėtas vaiko aplinkos suvokimui yra tėvelių mąstymo būdas, aplinkos vertinimas ir priimti sprendimai. Adekvati reakcija į gyvenimo įvykius, tėvų rekomendacijos vaikams, ką daryti kitaip, vengiant kaltinimų ar perdėtų reakcijų, suteikia vaikui pasitikėjimo savimi ir skatina tobulėti, ieškoti problemos sprendimo.

Kasdien mes patiriame daug emocijų. Bet visos emocijos kyla nuo minties. Ar galėtumėte pravirkti negalvodami apie liūdnus dalykus? Ar pradėti juoktis, jeigu jūs esate nusivylęs, pavargęs? Vargu. Jeigu emocijos kyla nuo minties, tai kontroliuodami mintis, galime kontroliuoti ir emocijas. Visos emocijos yra reikalingos. Taip mes galime pažinti kitą žmogų, o kartu ir save. Jeigu santykiai su aplinkiniais pradeda trikti, vertėtų susimąstyti – gal mes per stipriai reiškiame savo jausmus? O gal mes slopiname aplinkinius, kad kiti negali mūsų suprasti?

Gali kilti klausimas: „O gal reikia slopinti savo emocijas?“ Tikrai ne. Jas reikia išgyventi ir paleisti skristi. Užslėptos emocijos „pasirodo“ ne laiku ir ne vietoj, pačioj nepatogiausioj situacijoj.

Niekas negali mums pasakyti, kaip mes turime jaustis. Tai yra mūsų emocijos, mes turime teisę jaustis taip, kaip jaučiamės. Svarbu yra tai, ar tos emocijos trukdo man pačiam ir aplinkiniams, ar ne.

Mūsų patiriamas emocijas (kartu atėjusias mintis) įtakoja daug dalykų. Pirmiausia informacinės šiukšlės: negatyvi informacija, skundai, apkalbos, bėdavojimai, patyčios, komentarai internete. Kita svarbus faktorius – santykius su pačiu savimi: ką galvojame apie save? savo išvaizdą? savo šeimą? sutuoktinį? savo darbą? savo aplinką? Nieko nuostabaus, kad jūs blogai jaučiatės, galbūt net turite sveikatos problemų, jeigu jūs žiūrite siaubo filmus, kriminalines laidas, skaitote komentarus internete, o po to tai apkalbate su bendradarbiais, draugais ar kaimynais su patyčios gaidele. Ar tikrai mes žinome viską, kaip „turi“ būti? Ar reikia „gelbėti“ kaimynę, kuriai nepavyksta susirasti gyvenimo draugo? Ar reikia kištis į svetimus santykius, norint pasirodyti visažiniu? Pasaulis suktis ir be mūsų žinojimo, kaip „turi“ viskas būti.

Kiekvienas turime galimybę susikurti save. Kiekviena paleista mintis į pasaulį realizuojasi. Linkėdami gėrio kitiems, to paties sulauksime atgal. Dovanodami džiaugsmą, sulauksime džiaugsmo dovanų.

Projektuodami savo ateitį, kuo norime būti, mes esame savo likimo kalviai. Dažnai mes keliaujame aplink pasaulį, skaitome begalės knygų, lankome seminarus tam, kad atrastume kelią į save: save netobulą, save unikalų. Įsiklausydami į save galime atrasti visus atsakymus į kylančius klausimus.

Kasdien yra galimybė pažvelgti į viską iš naujo. Oscar‘as Wild‘as yra pasakęs: „Mes visi esame tame pačiame griovyje, bet kai kurie iš mūsų mato žvaigždes“.

Beatričė Bernotienė,

2017.12.10